Aukštos įtampos ir žemos įtampos kabeliai turi skirtingus struktūrinius skirtumus, kurie turi įtakos jų veikimui ir pritaikymui. Šių kabelių vidinė sudėtis atskleidžia pagrindinius skirtumus:
Aukštos įtampos kabelio struktūra:
1. Dirigentas
2. Vidinis puslaidininkinis sluoksnis
3. Izoliacijos sluoksnis
4. Išorinis puslaidininkinis sluoksnis
5. Metaliniai šarvai
6. Apvalkalo sluoksnis
Žemos įtampos kabelio struktūra:
1. Dirigentas
2. Izoliacijos sluoksnis
3. Plieninė juosta (jos nėra daugelyje žemos įtampos kabelių)
4. Apvalkalo sluoksnis
Pagrindinis aukštos įtampos ir žemos įtampos kabelių skirtumas yra tas, kad juose yra puslaidininkinis ir ekranuojantis sluoksniai. Dėl to aukštos įtampos kabeliai paprastai turi žymiai storesnius izoliacijos sluoksnius, todėl jų struktūra yra sudėtingesnė, o gamybos procesai yra sudėtingesni.
Puslaidininkinis sluoksnis:
Vidinis puslaidininkinis sluoksnis pagerina elektrinio lauko efektą. Aukštos įtampos kabeliuose dėl laidininko ir izoliacijos sluoksnio artumo gali susidaryti tarpai, dėl kurių gali atsirasti dalinių išlydžių, pažeidžiančių izoliaciją. Siekiant tai sušvelninti, puslaidininkinis sluoksnis veikia kaip perėjimas tarp metalinio laidininko ir izoliacijos sluoksnio. Panašiai išorinis puslaidininkinis sluoksnis apsaugo nuo lokalizuotų išlydžių tarp izoliacijos sluoksnio ir metalinio apvalkalo.
Apsauginis sluoksnis:
Aukštos įtampos kabelių metalinis ekranavimo sluoksnis atlieka tris pagrindines funkcijas:
1. Elektrinio lauko ekranavimas: apsaugo nuo išorinių trukdžių, ekranuodamas aukštos įtampos kabelyje susidarantį elektrinį lauką.
2. Talpinės srovės laidumas eksploatacijos metu: veikia kaip talpinės srovės tekėjimo kelias kabelio eksploatavimo metu.
3. Trumpojo jungimo srovės kelias: Izoliacijos gedimo atveju ekranavimo sluoksnis suteikia kelią nuotėkio srovei tekėti į žemę, taip padidinant saugumą.
Aukštos ir žemos įtampos kabelių skirtumai:
1. Konstrukcinis tyrimas: aukštos įtampos kabeliai turi daugiau sluoksnių, tai matyti nulupus išorinį sluoksnį, kad būtų galima pamatyti metalinį šarvus, ekranavimą, izoliaciją ir laidininką. Tuo tarpu žemos įtampos kabeliuose izoliacija arba laidininkai paprastai atsiveria nuėmus išorinį sluoksnį.
2. Izoliacijos storis: aukštos įtampos kabelių izoliacija yra pastebimai storesnė, paprastai viršija 5 milimetrus, o žemos įtampos kabelių izoliacija paprastai siekia 3 milimetrus.
3. Kabelių žymėjimas: Išoriniame kabelio sluoksnyje dažnai yra žymėjimai, nurodantys kabelio tipą, skerspjūvio plotą, vardinę įtampą, ilgį ir kitus svarbius parametrus.
Šių struktūrinių ir funkcinių skirtumų supratimas yra labai svarbus norint pasirinkti tinkamą kabelį konkrečioms reikmėms, užtikrinant optimalų našumą ir saugą.
Įrašo laikas: 2024 m. sausio 27 d.